Žmonės, gyvenantys sodybose ir neturintys vandentiekio, pradeda galvoti, iš kur gauti vandens. Daugeliui vienintelė išeitis – išsikasti šulinį ir turėti savo vandens. Tačiau kasant šulinį būtina žinoti tam tikrus niuansus, kuriuos gerai išmano Aleksandras Marčiukovas. A. Marčiukovas šulinius kasa senoviniu būdu – su kastuvu. Aleksandras minėjo, jog kai kurie žmonės net stebisi, kad šiame technologijų amžiuje šis darbas atliekamas rankiniu būdu. Vyriškis šulinio kasimo patirtį perėmė iš mamos pusbrolio Stasio Mozerio, kuris penkiolika metų kasa šulinius. Šis giminaitis ir išmokė jį šulinių kasimo amato. Vyras tikino, kad Šilalės rajone yra nedaug šios profesijos žmonių.
A. Marčiukovas pasakojo, jog kasti šulinius jis pradėjo prieš penkerius metus, nes tuo metu neturėjo darbo. Jis dirbo Kaune, o visai neseniai grįžo į gimtąjį kraštą, kur ir toliau užsiima šiuo amatu. Per tuos metus vyras iškasė apie tris šimtus šulinių.
„Šulinio iškasimo terminas priklauso nuo gylio ir žemės grunto. Kasimo darbai atliekami kastuvu. Jei smėlis – užtrunkama dvi dienas, jei molis – keturias. Pačią uolieną tenka kaltuoti su elektriniu kaltu. Tai gali užtrukti apie savaitę. Trisdešimt keturių metrų gylio šulinį, į kurį suleidome penkiasdešimt keturis žiedus, kasėme apie tris savaites. Kadangi molis sunkiai suyra, pirmiausia išsikasame, o tik po to leidžiame žiedus. Smėlis ir žvyras – elastingesnė medžiaga, todėl kasant šulinį žiedai leidžiami iškart. Vidutinio dydžio šuliniui reikia dešimt arba dvylika žiedų. Vietovėje, kur aukštesnis vandens lygis, užtenka ir šešių“, – pasakojo pašnekovas.
Prie vieno šulinio dirba du arba trys žmonės, priklausomai nuo kasimo gylio. Šulinių kasėjas suranda vandens šaką, tačiau vandens gylio nenustato.
Pasak A. Marčiukovo, kasant šulinius tyko įvairūs pavojai. „Devyniolikos metro gylio šuliniuose kaupiasi dujos. Dirbdamas žmogus jų nejaučia. Tuo metu jam pradeda trūkti deguonies ir jis būna apsvaigęs. Tuomet su kompresoriumi pučiame orą, kad žmogus gautų daugiau deguonies. Buvo atvejis, kuomet žemės gruntas užgriuvo ant darbininko, bet, laimei, gelbėtojai suspėjo jį išvaduoti. Man pačiam, beleidžiant žiedus, buvo nutrauktas vienos kojos pirštas. Taigi šulinių kasėjo darbas yra pavojingas, tačiau tenka rizikuoti. Liaudies išmintis byloja: „Bijai vilko – neik į mišką“, – kalbėjo A. Marčiukovas.
A. Marčiukovas minėjo, jog artimiausi žmonės siūlė keisti darbą ir pragyvenimui užsidirbti kitu būdu, kuris būtų mažiau pavojingas. Tačiau vyras tvirtai laikosi savo nuomonės ir darbo keisti nesiruošia. „Šulinių kasimas tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu. Be to, kiekvieną kartą tenka dirbti vis kitoje vietoje, bendrauti vis su skirtingais žmonėmis“, – sakė A. Marčiukovas.
„Šulinių kasimas – sezoninis darbas, kuris reikalauja daug fizinės ištvermės. Šulinius ne tik kasu, bet ir juos valau. Darbas vyksta kai tik atšyla oras bei išdžiūva pelkės. Pastaruoju metu žmonių, norinčių išsikasti šulinį, atsiranda vis mažiau. Daugelis pasirenka gręžinius. Tačiau, kiek uždirbu – tiek užtenka “, – kalbėjo pašnekovas.
Šilalės krašto laikraštis